Trumpos atostogos arba truputis Suomijos ir biškis Oslo

Taigi, kaip sako kelionės praplečia akiratį, tad nusprendžiau, kad akiratį praplėsti man tikrai nepakenktų. Radau pigius bilietus į Oslo'ą ir pasinaudojau galimybe pakeliauti. Seniai norėjau kiek daugiau pamatyti Suomijos, tad visai ekspromtu sugalvojau aplankyti Tampere'ę.

1 diena: Lahti ir Tampere stebuklai

Keliavau, kaip man jau įprasta, autobusu. Kaip bebūtų keista, visai nepavargau. Kaip tik jaučiaus energinga, manau tokią nuotaiką lėmė saulėtos ir šiltos dienos. Pirmame savo persėdime Lahti turėjau valandą laiko. Tad ilgai negalvojus nusprendžiau, jog reikia pasivaikščioti. Įsivaizduokite mane su 5kg kuprine, ir 3kg rankine, kopiančią į gan aukštus kalnus. Taip atrodžiau ne tik Lahti, bet ir visur kitur, bet tai man netrukdė. Apėjau Lahti centrą, jis man paliko įspūdį. Man patinka žali, senovinės architektūros miestai ir mesteliai, tokios vietose jaučiuosi pakylėta. Lahti pirmą kartą leidau sau atsisėsti parkelyje pasimėgauti sumuštiniais. Po to keliavau link autobusų stoties, turejau 20min ir visai netikėtai aptikau istorijos muziejų. Kadangi 20min nebuvo daug laiko, tačiau vistik pamačiau įdomių dalykų, gaila, kad mažai informacijos buvo anglų kalba.

Trumpai apibendrinus Lahti - mielas, jaukus, žalias, kultūrinį paveldą, gėlėmis puoštas gatves, turintis miestas. 

Tamperę pasiekiau 14h vietos laiku. Buvo šiek tiek sunku, nes neradau info centro, o mano turėti žemėlapiai nelabai man padėjo. Bet ir pasiklausinėti nebuvo ko, tad ėjau, kur kojos veda, juk laiko turejau apsčiai. Susipažinus su miestu nusprendžiau keliauti aplankytis nemokamus muziejus, esančius Werstas muziejų centre. Rekomenduoju visiems jį aplankyti. Didelis, interaktyvus muziejų centras, su daugybe muziejų ir didelėmis ekspozicijomis. Labiausiai patiko "The Steam Engine Museum", "The Textile Industry Museum"

Po muziejų sekė mano kelionė po miestą pėstute.

Šioje kelionėjė turėjau daug pirmų kartų, vienas iš jų "couchsurfing'as". Tamper'ėje nakvojau pas merginą, kuri buvo labai maloni, nepaisant to, kad turejo dirbti, t.y. rašyti darbą. Kartais negaliu įsivaizduoti, kaip galima taip pasitikėti žmonėmis ir būti maloni nepažįstamiems žmonėms. Aš nakvojau svetainėje ant sofos, galėjau naudotis dušu ir valgyti viską, ką rasdavau šaldytuve (nors to ir nedariau), bet buvo malonu, tai žinoti. Gaila, kad su ta mergina mažai bendravome.

Vakare keliavau dar apžiūrėti miestą ir labai nustebau. Radau ezerą prie, kurio buvo vištidės, kur daug įvairiū rūčių vištų ir gaidžių. Buvo labai keista. Beje, žmonės parke, net ne prie vandens, ant zolės deginosi. Ir jiems dzin...

2 diena: Ilgiausia diena ever

Ketvirtadienis, mano hoster'ė kėlėsi labai anksti ir išėjo iš namų 6 ryto, aš galėjau pasilikti kiek norėjau, bet išsikrapsčiau 11h. Ir keliavau vėl gi pėstute su visais daiktais link Vapriiki muziejų centro. Didelis centras, kuriame yra pašto muziejus, Tamper'ės istorijos ir istorijos pasauliniu karu muziejus, gamtos muziejus, batų muziejus, inovacijų muziejus, mineralų muziejus žaislų muziejus, hokey'aus muziejus, inovacijų ir keliautojų muziejus. Tikrai verta aplankyti. Labai patiko milžiniška meška ir vilkas gamtos muziejuje, o inovacijų muziejuje pasimokiau vairuoti miškovežį.

Po to nusprendžiau šiek tiek prasivaikščioti po miestą, norėjau aplankyti visus poin'tus, kurie man atrodė įdomūs, juos susižymėjau žemėlapyje. Užėjau į vieną iš bažnyčių, kur kažkokios organizacijos nariai man pasiūlė sulčių, sumuštinių ir vandens. Prasivaikščiojau kokius 10 kilometrų iki apžvalgos bokšto ir atgal. Nuėjau pavalgyti, kur sutikau labai įdomią moteriškę (suomę), kuri prieš jos pensiją turėjo savo kliniką, o dabar yra labai susidomėjusi čakromis. Per tą pusvalandį apie čakras turbūt išgirdau viską. Kartais stebiuosi, kodėl suomiai gėdijasi kalbėti angliškai, nes iš tikro nėra jie labai prasti šioje srityje, pagyvenusi karta daug stipresnė nei Lietuvoje anglų kalbos žiniose.

Pasiklausiau centre muzikos, pasėdėjau ant saulutės ir nukeliavau link autobusų stoties iš kurios manęs laukė kelionė iki Helsinki'o. Helsink'į pasiekiau 21h. Vasarą jis atrodo daug gražesnis ir daug mielesnis. Ir šiaip nustebau, nes prie autobusų stoties, kuri yra po žeme, buvo mugė, o mieste daug žmonių (juk ketvirtadienis - kodėl?), na o atsakymas labai paprastas - "Gatvės artistų diena" - tik naktį. Iki vidurnakčio visame mieste galima buvo klausytis įvairaus stiliaus muzikos.

Būtent per tas kelias valandas sužinojau, kad Helsinki'o centre yra bent 6 McDonalds (ieškojau kokios kitos vietos pavalgyti, o visur kur benueisi McDonalds). Galiausiai paėjusi kiek nuo centro radau kažkokią "zabėgalačkę", kur darė kebabus su salotomis. Tad gerai po vidurnačio pavalgiusi iki 4 ryto laukiau savo autobuso. Sužinojau, kad prie tramvajų stotelių veikia free wi-fi, o autobusų stotyje naktį ant grindų kartais miega žmonės apsikabinę šunis.

Kelias iki oro uosto buvo įdomus, aš nežinojau, nei kur man išlipti reikia, nei kaip vadinasi mano sustojimas, mat vairuotojas (pirmą kartą) susirinko mano bilietą. Kaip supratau išlipau per anksti. Tačiau prie pat oro uosto, o jau oro uoste šiaip ne taip susiradau savo terminalą ir vartus. Skridau pirmą kartą, check in'ą buvau pasidariusi online (tramvaju stotelėje Helsinki'yje), tad pro vartus praėjau greitai. Beje, pastebėjau, Suomijoje prieš skrydį patikrina sąžiningai, dar ir rankomis kai kada nučiupinėja.

Skridau Norwegian oro linijomis. Patiko Helsinki'o oro uoste mus gan anksti suleido, turėjau free Wi-fi ne tik oro uoste, bet ir lėktuve, bei gavau sėdėti prie lango, o tokią saulėtą ir gražią dieną, buvo super.

3 diena. Čia Oslo'as

Mano lėktuvas nusileido daug anskčiau nei turėjo ir beje tų plojimų, apie kuriuos daug kas pasakoja - nebuvo. Oro uoste pailsinau kojas 30minučių, o tada jau keliavau ieškotis, kur ir kaip nusigauti iki miesto. Turėjau radusi informacijos apie tai internete, tad didelių problemų nebuvo. Nors pradžioje nežinojau, nei kur nei kaip reikės nusigauti. Prieš tai išsikeičiau pinigus. Bet visgi "The best" pinigų keitimo vieta buvo Tamper'ėje prekybos centre, kur man pakeitė pinigus geru kursu ir be jokių mokesčių.

Iš oro uosto keliavaus NSB traukiniu sumokėjau 90 kronų (apie 10 eurų). Vėlgi buvo free wi-fi, rozetės ir visos stotelės pranešamos ne tik norvegiškai, bet ir angliškai. Nors nespėjau išlipti laiku, nuvažiavau viena stotele toliau (ne centrinėje stotyje, o Nacionalinio teatro stotelėje) visgi likau patenkinta, kad nusigavau iki centro. Pirmas įspūdis: smirda ir purvina, po Suomijos visur purvina, tačiau pamačius miesto architektūrą mano nuomonė pasikeitė. Reitinguojant būtų taip: Stokholmas, Tamperė, Oslas, Helsinkis. Centre praleidau 10 valandų. Apėjau viską, ką galėjau, Operos ir dramos teatrą, pagrindinę gatvę, buvusias kareivines, žodžiu viską po kelis kartus. Mačiau pučiamųjų orkestrą, kuris žygiavo centru, tai šiek tiek sukėlė man nostalgiją. Ką galėjau nufilmavau ir instagram'inau. Radau laiko, net ant pievutės pasimėgauti saule kava ir bandele. O vėliau apeiti kiek toliau esančią miesto dalį. Sutikau įdomią vietnamietę, kuri paprašė manęs ją nufotografuoti. Ji mane palaikė vietine (beje ne ji viena, visi vietiniai mane kalbino norvegiškai, o turistai klausinėjo kelio iki objektų).

Vakare 19h susitikau su couchsurfer'iu, kuris mane host'ino. Nusivedė mane namo, parodė, kur kas, atsigėriau, o vėliau keliavom pasižmonėti, dar kokius 20km pėstute prasivaikščioti. Per pietus radau kortelę, tad galėjau važinėtis, kur tik norėjau mieste. Tad aplankius skulptūrų parką, nusprendėm nukeliauti iki ežero. Iki ežero važiavom T-Banu (vietinis metro) kokias 30min. Ten buvo gražu nors jau ir temo. Grįžti ketinome vidurnaktį, tad dar prieš vidurnaktį ėjom link T-bano. Suspėjom, tačiau užstrigom labai ilgam. Girti nepilnamečiai avarinius stabdžius užspaudė, tad laukėm apsaugos, kad traukinukas galėtų pajudėti, bet tai kur tau. Apsauga nieko nepadarė, o atvažiavus policija vos išprašė visus iš metro. Man buvo labai keista, nes tie vaikai darė viską, lipo per langus, darinėjo duris, spaudė kitus stabdžius. Žodžiu, būtų galėję matyt būtų apvertę visą metro. Sėdėjom laukėm kol pajudėsim gerą valandą, kol vairuotojas pranešė, kad nieko nebus. 1h nakties pėstute ėjom link kitos susisiekimo priemonės. Atrodė tarsi eičiau iš koncerto, tokioj didelėj minioj. Šiaip ne taip pasiekėm kažkokį autobusą, o po jo ir tramvajų. Namie buvom apie 3. Man pagamino pavalgyt (geriau nei kokiam viešbuty)

4 diena. Nudistų pliažas

Nors prieš tai nemiegojau visą naktį atsikėliau labai anksti. Tad suplanavom dieną praleisti viename fjordų, o vėliau keliauti iki paplūdimio. Pamačiau tikrai gražias vietas. Man patiko. Na buvo dar ir įdomių atsitikimų tarkim kaip pakliuvom į nudistų pliažą. Na bet nieko, dabar jau esu mačius viską. Diena labai greitai prabėgo. Vakare dar nukeliavom į kinoteatrą. Kuris savo "obstanovke" priminė Vilniaus "Multikino". Prisižiūrėjau juokingų norvegiškų reklamų. Nustebau, kad po filmo žiūrovai plojo. Vakare dar pėstute prasivaikščiojau iki namų.

5diena. Kelionė namo

Beveik viskas vyko sklandžiai išskyrus, tai kad nesugebėjau nusipirkti NSB bilieto, Tad pirkau brangesnį "FlyToGet" bilietą. Bet iki lėktuvo nusigavau laiku.

Oslo oro uostas man nepatiko. Pro vartus praeiti nebuvo ką veikti. O skrydis vėlavo. Nudžiugau, kad gavau galimybę girdėti lietuvių kalbą.

Helsinkio oro uoste turėjau tik vieną netkėtumą, nežinojau kaip nusigauti iki miesto centro. pagalvojau apie traukinį. Radau nuorodas ir pėstute keliavau 1km iki vietos, kur nusipirkau bilietą, kaip bebūtų keista pigiai už 5 eurus. O paskui jau autobusu iki namų Mikkeli'yje. Grįžus po 4h ėjau į vakarėlį. Smagi kelionės pabaiga.

Sum up arba pirmi kartai

Buvo daugybė pirmų kartų:
- pirmą kartą keliavau viena
- pirmą kartą nakvojau pas couchsurfer'ius
- pirmą kartą leidau sau aplankyti, tuos objektus kuriuos noriu
- pirmą kartą skridau lėktuvu
- pirmą kartą visur susišnekėti pavyko anglų kalba
- pirmą kartą bendravau su pakistaniečiu

Taip pat išmokau:
- būti su savimi
- nežinomosiose vietose vadovautis ir nuojauta, ir protu.

Pirmą kartą jaučiausi laisva ir nuo nieko nepriklausoma, ir man tai labai patiko

Filmas: The BabaDook / Babadukas

Siaubo / Drama / 93 min. / 2014m.

Mano įvertinimas: 3/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Vieniša našlė, po kraupios vyro mirties, kovoja su sūnaus baimėmis. Jis bijo monstro, klaidžiojančio namo koridoriais. Tačiau moteris monstrais netiki, ji mano, kad viską galima paaiškinti sveiku protu, kol nesupranta, jog jis visgi yra tikras.

Mano komentaras: Senokai nežiūrėjau siaubo filmų, sunku kažką pakomentuoti. Tačiau "Babadukas" paliko įspūdį. Visų pirma neįprastu scenarijumi, visų antra perteikta nuotaika. Vyrauja pilkos spalvos, rudeniškas oras, slogi nuotaika.

Pagrindinę veikėją jau kuris laikas kamuoja nemiga, o jos sūnus, sakyčiau hiperaktyvus, turi didelę baimę monstrams ir pastoviai kuria ginklus apsigynimui. Tikra beprotybė, taip ir iš proto galima išeiti. Iš tikro nelabai nesupratau iš pradžių ar viskas vyko iš tikro, o gal tai buvo tik pagrindinės veikėjos vaizduotės kūriniai?

Kas tas Babadukas? Monstras, kuris išlindo iš spintos po to, kai vieniša mama perskaitė savo sūnui knygą: "Mister Babadook Book". Norėčiau tokios knygos. Patiko rimai, ir knygos apipavidalinimas. Kaip ir kiekviename siaubo filme, kažkas su knyga yra negerai, šiuo atveju, ji buvo prakeikta ir ja nepavyko atsikratyti.

Bendrai paėmus, puikus filmas vėlyvam vakarui, nėra bjaurių vaizdų, tačiau jei kambaryje yra spinta atsargiai "A rumbling sound then 3 sharp knocks ba BA-ba DOOK! DOOK! DOOK! That's when you'll know that he's around, You'll see him if you look."

Trailer'is: 

Knyga: A.Hitleris "Užstalės kalbos"

Mano vertinimas: 4/5 (1 - neverta net bandyti (neprisiverčiau perskaityti visos), 2 - nepatiko, 3 - nei patiko nei nepatiko, vidutiniška knyga, 4 - man patiko, 5 - man labai patiko, skaitysiu ir antrą, ir trečią kartą)

Anotacija: Henrikas Heimas ir Henris Pikeris buvo vieni iš artimiausių Adolfo Hitlerio aplinkos žmonių. 1941-1942 metais Vokietijos vyriausios vadovybės būstinėje jie stenografavo fiurerio užstalės kalbas. Pirmą kartą jos buvo išleistos Vokietijoje 1951 metais ir sukėlė sensaciją. Memuaruose publikuojamos Hitlerio mintys pačiais įvairiausiais klausimai: nuo padėties frontuose iki meno bei moters grožio paslapčių suvokimo. Šie užstalės svarstymai padės suvokti Hitlerį kaip asmenybę ir, atmetus išankstinius stereotipus, įvertinti žmogų, kitados privertusį sudrebėti visą pasaulį.
Tai pirmoji A.Hitlerio "Užstalės kalbų" dalis, kurioje publikuojami Hitlerio užstalės svarstymai 1941 07 21 - 1942 03 11 laikotarpiu.

Mano nuomonė: Nesitikėjau, kad taip greitai susiskaitys ši knygelė, vos siekianti 100 puslapių. Iš tiesų patiko. Visi žinome A.Hitlerį kaip holokausto ir antrojo pasaulinio karo kaltininką. Tai ne pirma knyga, kurią skaitau apie A.Hitlerį, tačiau pirma knyga, kuri sudarė visiškai neutralią nuomonę apie jį - paprastą žmogų, kuris mėgsta pasisakyti įvairiomis temomis.

Man visada buvo įdomu, kaip tokie žmonės kaip jis sugebėjo valdyti mases. Perskaičius knygą ir iš esmės supratau, jis buvo iškalbingas, ir mokėjo manipuliuoti žmonių jausmais, bei naudotis istoriniais faktais ir iš piršto laužta statistika, tam kad sustiprintų įspūdį jam reikiama linkme. Juk kaip neseksi ir netikėsi žmogumi, kuris labai gražiai pasisako apie vaikus, moteris, santuoka, kalbas, teatrus, pastatus ir žinoma, didingą Vokietijos ateitį?

Kalbant apie pačią knygą, labai patiko, kad prie klaidingų ar nepagrįstų faktų visur buvo autoriaus komentaras, tai leidžia susidaryti objektyvesnę nuomonę. Beje, dėka dienoraštinio stiliaus lengva stebėti, kaip keičiasi požiūris į daugelį dalykų. Tarkim į Italiją ir Musolinį, iš pradžių Hitleris myli Musolinį ir jo režimą, vėliau jį kritikuoja. Panašiai keičiasi požiūris į religiją ir tikėjimą (du skirtingi dalykai).

Kelios įdomesnės, netgi "panaudotinos" Hitlerio mintys:

" Santuoka kaip šeimos pagrindas yra tautos dabarties ir ateities laidas." 

"Žmogus, nesuvokiantis istorijos yra panašus į kurčią arba išsigimėlį. Gyventi jis gali, bet ar tai gyvenimas?!" 

"Svetimoteriavimas ir svetimos šeimos griovimas yra garbės teršimas, o neištikimybę žmonai reikia be jokių išimčių vertinti kaip duoto žodžio netesėjimą"

 "Anglies ištekliai kada nors išseks, o vandens bus visada. <...> Savaime aišku, ateitis priklauso vandens, vėjo ir potvynių energijai. Kūrensime tikriausiai vandeniliu"

"Dvikova nieko neįrodysi. Tūkstantį kartų būdamas teisus tu gali pralaimėti. Laimi tas, kuris geriau šaudo."

"Karai prasideda ir baigiasi. Lieka tik kultūros vertybės."

"Kokia laimė vyriausybei, kad žmonės visiškai nemąsto." 

"Savivalda veda į savarankiškumą. Demokratinės institucijos nepadės išlaikyti to, kas kažkada buvo užgrobta jėga." 

Filmas: Ballet 422

Dokumentis / 72 min. / 2014m.

Mano įvertinimas: 4/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Mano komentaras: Dokumentinis filmas apie Justin'ą Peck'ą, New York'o baleto šokėją - choreografą. Tai pirmasis Justin'o darbas ir pirmasis baleto šokėjo tapusio choreografu darbas New York'o Balete.

Iš tikrųjų nesitikėjau, kad filmas bus labai įdomus, juolab buvau visai pamiršus, kad tai dokumentinis filmas, tačiau mane prikaustė. Labai patiko, kad viskas buvo parodyta: nuo pirmų šokio judesių iki šviestuvų reguliavimų, rūbų siuvimo. Iš tikrųjų net negalvojau, kad būti choreografu balete gali būti taip sudėtinga, kad turi išmanyti daug dalykų, o svarbiausia daug komunikuoti ir sugebėti iš šokėjų gauti, tai ko nori, kad ir kaip būtų sunku. Galbūt kai kurie šokėjai manė, kad jis per reiklus, tačiau nereikia pamiršti, kad jis pats irgi šokėjas ir galbūt iš jo kažkas reikalauja taip pat didelių pastangų. Beje, pridėsiu, kad pats baletas nebuvo parodytas (labai norėjau pamatyti), tačiau gerai pagalvojus repeticijos parodo tikrąją šokėjų sunkaus darbo pusę ir tobulėjimo grožį.

Trailer'is:

Filmas: Minions / Pakalikai

Šeimai / Komedija / Nuotykių / Animacinis / 91 min. / 2015m.

Mano įvertinimas: 2/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Seniai seniai Žemėje gyveno geltoni vienaląsčiai organizmai, pakalikai, dar žinomi kaip pimpačkiukai, tarnavę įvairiausiems niekingiems valdovams nuo gigantiškojo aštriadančio T- Rex iki mažiau gigantiško Napoleono. Tačiau vieną dieną, netikėtai jiems patiems, pakalikai suprato likę be šeimininko. Geltonųjų kolonijai atėjo gilios depresijos laikai...

Tuomet vienas jų, ryžtingasis Kevinas, sugalvoja planą ir, drauge su maištaujančiu paaugliu Stiuartu bei viso pasaulio mielumo įsikūnijimu mažuoju Bobu, leidžiasi į platųjį pasaulį laimės (ir naujo, labai blogo, šeimininko giminei) ieškoti!

Trijulės nuotykių horizonte – ne tik jaudinančios pažintys (tarkim su potencialia klano šeimininke, pirmąja pasaulio moterimi super-niekše Scarlet Overkill), bet ir kelionė nuo Antarktidos ligi 1960-ųjų rokenrolo ritmu alsuojančio Niujorko! Deja, jai lemta baigtis ūkanotam Londone, kur mažieji bičiuliai atsiduria akistatoje su pačiu didžiausiu gyvenime iššūkiu – išgelbėti Pakalikų rasę nuo...sunaikinimo.

Mano komentaras: Taip visų lauktas ir ilgai "nete" gera kokybe nepasirodęs animacinis filmas nuvylė mane. Peržiūrėjus visus trailer'ius galima sakyti, kad pamačiau visą filmą ir pačias juokingiausias vietas. Netgi geri, visiems žinomi ar bent jau kur nors girdėti, garso takeliai - ir tie negelbėjo. Akivaizdžiai kūrėjų idėjos išsisėmė ties "Blogasis aš 2", scenarijus manęs nenustebino, o juoko dozės, kurios tikėjausi prieš peržiūrą, taip ir negavau. Tačiau, kad ir kaip bebūtų mielas filmas su kiek neįprasta, bet gražia mintimi - kiekvienas, net ir "blogiukas" nusipelno nors minutės laimės. (Kita vertus ar tik ne dėl laimės ir noro kažką pasiekti "blogiukai" imasi bet kokių veiksmų?)

Trailer'is: