Knyga: A.Hitleris "Užstalės kalbos"

Mano vertinimas: 4/5 (1 - neverta net bandyti (neprisiverčiau perskaityti visos), 2 - nepatiko, 3 - nei patiko nei nepatiko, vidutiniška knyga, 4 - man patiko, 5 - man labai patiko, skaitysiu ir antrą, ir trečią kartą)

Anotacija: Henrikas Heimas ir Henris Pikeris buvo vieni iš artimiausių Adolfo Hitlerio aplinkos žmonių. 1941-1942 metais Vokietijos vyriausios vadovybės būstinėje jie stenografavo fiurerio užstalės kalbas. Pirmą kartą jos buvo išleistos Vokietijoje 1951 metais ir sukėlė sensaciją. Memuaruose publikuojamos Hitlerio mintys pačiais įvairiausiais klausimai: nuo padėties frontuose iki meno bei moters grožio paslapčių suvokimo. Šie užstalės svarstymai padės suvokti Hitlerį kaip asmenybę ir, atmetus išankstinius stereotipus, įvertinti žmogų, kitados privertusį sudrebėti visą pasaulį.
Tai pirmoji A.Hitlerio "Užstalės kalbų" dalis, kurioje publikuojami Hitlerio užstalės svarstymai 1941 07 21 - 1942 03 11 laikotarpiu.

Mano nuomonė: Nesitikėjau, kad taip greitai susiskaitys ši knygelė, vos siekianti 100 puslapių. Iš tiesų patiko. Visi žinome A.Hitlerį kaip holokausto ir antrojo pasaulinio karo kaltininką. Tai ne pirma knyga, kurią skaitau apie A.Hitlerį, tačiau pirma knyga, kuri sudarė visiškai neutralią nuomonę apie jį - paprastą žmogų, kuris mėgsta pasisakyti įvairiomis temomis.

Man visada buvo įdomu, kaip tokie žmonės kaip jis sugebėjo valdyti mases. Perskaičius knygą ir iš esmės supratau, jis buvo iškalbingas, ir mokėjo manipuliuoti žmonių jausmais, bei naudotis istoriniais faktais ir iš piršto laužta statistika, tam kad sustiprintų įspūdį jam reikiama linkme. Juk kaip neseksi ir netikėsi žmogumi, kuris labai gražiai pasisako apie vaikus, moteris, santuoka, kalbas, teatrus, pastatus ir žinoma, didingą Vokietijos ateitį?

Kalbant apie pačią knygą, labai patiko, kad prie klaidingų ar nepagrįstų faktų visur buvo autoriaus komentaras, tai leidžia susidaryti objektyvesnę nuomonę. Beje, dėka dienoraštinio stiliaus lengva stebėti, kaip keičiasi požiūris į daugelį dalykų. Tarkim į Italiją ir Musolinį, iš pradžių Hitleris myli Musolinį ir jo režimą, vėliau jį kritikuoja. Panašiai keičiasi požiūris į religiją ir tikėjimą (du skirtingi dalykai).

Kelios įdomesnės, netgi "panaudotinos" Hitlerio mintys:

" Santuoka kaip šeimos pagrindas yra tautos dabarties ir ateities laidas." 

"Žmogus, nesuvokiantis istorijos yra panašus į kurčią arba išsigimėlį. Gyventi jis gali, bet ar tai gyvenimas?!" 

"Svetimoteriavimas ir svetimos šeimos griovimas yra garbės teršimas, o neištikimybę žmonai reikia be jokių išimčių vertinti kaip duoto žodžio netesėjimą"

 "Anglies ištekliai kada nors išseks, o vandens bus visada. <...> Savaime aišku, ateitis priklauso vandens, vėjo ir potvynių energijai. Kūrensime tikriausiai vandeniliu"

"Dvikova nieko neįrodysi. Tūkstantį kartų būdamas teisus tu gali pralaimėti. Laimi tas, kuris geriau šaudo."

"Karai prasideda ir baigiasi. Lieka tik kultūros vertybės."

"Kokia laimė vyriausybei, kad žmonės visiškai nemąsto." 

"Savivalda veda į savarankiškumą. Demokratinės institucijos nepadės išlaikyti to, kas kažkada buvo užgrobta jėga."