Lovelace/Gili gerklė

Drama / Biografinis / 95min. / 2013m.

Mano įvertinimas: 3/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Tiems, kas pamiršo, priminsime, kad „Gili gerklė“ – bene garsiausias visų laikų pornografinis filmas, sukurtas JAV 1972 m. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio juosta, turinti aiškų siužetą ir besivystančius personažų charakterius. Be to, ją filmuojant buvo laikomasi gana aukštų vaidybinio kino standartų. Vos tik pasirodęs ekranuose, filmas sukėlė sprogusios bombos efektą. Jis buvo uždraustas net keliose valstijose, kūrėjai atsidūrė teisme, tačiau netrukus visa Amerika plūdo pasižiūrėti pornografinės komedijos apie moterį, kuri pagaliau atranda sekso džiaugsmus. Laikui bėgant filmo pavadinimas tapo popkultūros dalimi („Giliomis gerklėmis“ imta vadinti Votergeito skandalo informatorius), o pagrindinio vaidmens atlikėja Linda Lovelace (tikr. Linda Susan Boreman) – seksualinės revoliucijos simboliu. Teigiama, kad filmas uždirbo daugiau nei 600 mln. dolerių. Jeigu tai tiesa, tada... kaip čia pasakius... „Gili gerklė“ yra pelningiausias filmas kino istorijoje!

Žinoma, laikai pasikeitė. Pasikeitė ir pornografija. Dabar niekas nebesislepia kaip tame gūdžiame aštuntame dešimtmetyje. Šiandien ji prieinama bet kur ir bet kada (jei, žinoma, turite kompiuterį ar bent jau išmanųjį telefoną). Režisieriai J. Friedmanas ir R. Epsteinas siūlo ekskursiją į laikotarpį, kada viskas prasidėjo. Tai biografinis pasakojimas apie moterį, netikėtai atsidūrusią visiškai kitame pasaulyje. Apie septyniolika dienų, praleistų „Gilios gerklės“ filmavimo aikštelėje. Dienų, negrįžtamai pakeisiančių gyvenimą.

Gyveno kartą paprasta mergina, vardu Linda (žavingoji Amanda Seyfried, pažįstama iš miuziklo „Mamma Mia!“). Gyveno drauge su savo itin griežta motina (neatpažįstamai pasikeitusi „Esminio instinkto“ žvaigždė Sharon Stone!) ir tėvu (Robertas Patrickas). Vieną dieną ji sutiko keistą, bet labai intriguojantį vaikiną Čaką (Peteris Sarsgaardas). Šis išauklėtas džentelmenas tuoj pat ėmė rėžti sparną apie merginą, o netrukus užsitarnavo ir jos dievobaimingų tėvų prielankumą. Ir štai jums naujai iškepta porelė. Kuo artimiau juodu bendrauja, tuo daugiau Linda sužino apie savo išrinktąjį, o Čakas atranda, kad jo mergiotė turi neįtikėtiną gebėjimą... Ji, kaip niekas kitas, gali patenkinti vaikiną oraliniu būdu. Nieko nelaukdamas Čakas įtikina vieną kino prodiuserį skirti vaidmenį Lindai naujame pornografiniame filme. To filmo pavadinimas – „Gili gerklė“...

Vėliau viskas lyg sapne: šlovė, aplodismentai, autografai, fotoaparatų blykstės ir... žvaigždės statusas. Savaime suprantama, už blizgesio visada yra kita istorijos dalis. Ne tokia žinoma, ne tokia graži ir ne tokia linksma. Lindos Lovelace karjera – ne išimtis. Šis filmas – tai moters, pernelyg tikinčios savo vyru (visi jie kiaulės!), pernelyg paisančios visuomenės normų, bet sugebančios atsitiesti, portretas. Prasmingas ir neužmirštamas. Kaip neužmirštama ir A. Seyfried vaidyba.

Mano komentaras: Buvo įdomu, ką čia jau tokio parodys, o iš tikrųjų parodė nei daug nei mažai, tiksliau tariant, ne tai ko tikėjausi iš pavadinimo. Galvojau daugiau bus nuogybių ir pan. tačiau visgi buvo daugiau vietos pamąstymams. Po filmo iš tiesų buvo, ką pasakyti apie tų laikų moterų vietą po saulę ir kaip gali pakeisti žmogaus gyvenimą auklėjimas, smurtavimas ir artimų žmonių nenoras įsiklausyti. Pats filmas neprailgo, nors ir ne visai atitiko Lindos biografiją.

Trailer'is:

Skirtumai tarp Suomijos ir Lietuvos

Iš tikrųjų tik dabar pagalvojau, kad esu labai apsispratus su dabartine aplinka. Visai kitaip buvo vos tik atvažiavus. Tad nusprendžiau šiek prisiminti ir iš eilės išdėstyti pastebėtus skirtumus tarp Suomijos arba tiksliau tariant Mikkelio ir Lietuvos.

1. Parduotuvių, ir kitų įstaigų darbo laikas. Mes, lietuviai, labai gerai esame pripratę, nors ir naktį rasti vietelę, kur nors apsipirkti. Deja Suomijoje, bent jau Mikkelyje vidury nakties neapsipirksi. Didesni prekybos centrai užsidaro 20 valandą, miegamuosiuose rajonuose esančios parduotuvės (turiu omeny market'us) 21 valandą taip pat miesto pakrašty, esančios parduotuvės, vietinės parduotuvėlės 18h. Šeštadienį viskas dirba sutrumpintai, sekmadienį daug kas nedirba arba dirba iki 14 valandos. Beje, visur nesvarbu ar tai market'as ar second hand'as galima atsiskaityti kortelėmis. 



Prekybos centras Mikkeli centre

2. Prekės. Prekės Suomijoje beveik visos yra suomiškos, o atvežtinių aprašymai: suomių ir švedų kalbomis. Įprastiniuose marketuose (kaip Lietuvoje tarkim maximoj) nėra koldūnų, varškės (mums įprastinės), grikių, yra kelios rūšys pieno pagal riebumą (netgi 0% riebumo). Beje stiprų alkoholį galima rasti tik specializuotose parduotuvėse, beje jį parduoda tik iki 21h.
3. Kainos. Kainos varijuoja, bet maždaug 1,5-3 karto didesnės nei Lietuvoje. Tačiau su nuolaidomis būna, kad prekes galima įsigyti daug pigiau, nei Lietuvoje.
4. Užraktai. Durų užraktai yra į kitą pusę, pirmom dienom atrodė, kad viskas pritaikyta kairiarankiams.
5. Sausas oras patalpose. Po pirmos nakties Mikkelyje, atsibudusi supratau ką reiškia, kai prasibundi su išdžiuvusia burna ir lūpom, perštinčiomis akimis ir traukiančia veido oda. Santykinė drėgmė patalpose žiemos metu yra labai maža varijuoja ties 15-30%.
6. Tuščios gatvės. Vakarais (maždaug apie 20 valandą) išėjus pasivaikščioti į centrą, nėra jokių žmonių, jautiesi lyg išmirusiame mieste vaikščiotum. Helsinkyje kiek kitaip, tenais vakarais galima sutikti žmonių.
7. Daug sportuojančių, senyvo amžiaus žmonių. Vieni bėgioja, kiti "šiaurietišku" ėjimu vaikšto, treti baseiną ar sporto salę lanko, dviračiu važinėja, slidinėja ar net čiuožinėja. Ir patikėkit žmonėms ne po 50 metų, o žymiai daugiau.

8. 

   Kava - mėgstamiausias suomių gėrimas

   Išgeriamos kavos kiekis. Suomiai kavą geria kibirais. 2004 metais vienam žmogui Suomijoje buvo suvartota 11,99kg kavos. Bet matyt neveltui, nes žiemą rytais, tikrai jautiesi labai mieguistas. Beje, ir kava pati kitokia, ji rupesnė ir rūgštoka.
9. Žmonės. Malonūs, paslaugūs, bendraujantys (gal tik prisimeta, bet tai puikiai jiems sekasi), neskubantys dirbti, labai mandagūs, ir visai nekompleksuojantys, į tai ką aplinkiniai pasakys. Beje, čia visi (absoliučiai visi) yra lygūs, todėl vaikinas pakvietęs merginą kavos tikėsis, kad mergina susimokės už ją pati. Ai ir tiesa, dauguma vietinio jaunimo yra "neformalai".
10. Sauna. Sauna čia yra visur. Kiekvienas naujas butas turi savo sauną, o jei neturi, tuomet rusy būtinai bus bendra sauna. Nekalbu apie nuosavus namus. Beje, kalbama, kad pradėjus projektuoti namus visų pirma yra nusprendžiama, kur bus sauna, o tik tada "įpaišomi" kiti kambariai. Tiesa, suomiai į sauną eina nuogut nuogutėliai rankšluosčiais apsigobę.

    

    Sauna ir Suomija - kitaip ir būt negali

11. Vanduo. Suomijoje vanduo, bėgantis iš krano yra labai geras, daug geresnis, nei buteliukuose (čia tiems, kurie mėgsta pirkti vandenį buteliuose). Labai minkštas, beveik visai nesusidaro nuosėdų pvz.: arbatinukuose ar ant krano vonioje.
12. Vietos stovyklavimui. Miškingose vietovėse (beveik visoje Suomijoje) miškuose įrengtos stovyklavietės yra sutvarkytos ir aprūpintos viskuo: vieta laužui, grilio grotelėmis, pavėsine, WC, medžiu. Tiesiog, pavargai sustojai pasimėgavai, susitvarkei ir gali keliaut toliau, negalvodamas kaip tempti likusį medį ar po kuriuo čia krūmu pritūpti.
13. Bibliotekos servis'as. Daugybė knygų ir priėjimas prie e-sours'ų tai įprasta kiekvienai bibliotekai Lietuvoje, Mikkelyje mes turime galimybę iš bibliotekos pasiskolinti dviračius mėnesiui (nemokamai) ir iPad'us dviems savaitėms (irgi nemokamai).
    
14. Paštas. Nors dauguma Suomijos gyventojų iš tikrųjų visai neskuba gyventi, paštas veikia kaip bitutė. Pirmenybinis laiškelis Lietuvą pasiekę per 3darbo dienas. Iš Kinijos siuntiniai ateina maždaug per 2 sav. per šį laikotarpį, kurį buvau Suomijoje, nebuvo užlaikytas nė vienas mano siuntinys. Beje, pašto ženklai nuostabūs, o įvairovė jų labai didelė.
15. Sutvarkyti ežerai, dviračių ir pėsčiųjų takai bei keliai. Miesto teritorijose ežerų pakrantės sutvarkytos, visur įrengtos persirengimų būdelės, tualetai, tilteliai su užlipimais, sužymėti gyliai (ten kur yra pležai) yra palikta krante gelbėjimo valtis. Miestuose labai daug dviračių ir pėščiųjų takų, kurie yra prižiūrimi, iškritus sniegui nubarstomi akmenukais. Keliai labai lygūs. Žiemą Mikkelyje jie ne visada yra nugramdomi iki asfalto, tačiau pavalomi, taip pat ir kiemų atovėjimo aikštelės.

    

    Nuo kalnelio, prie ežero

16. Stovėjimo aikštelėse yra įrengtos dėžutės mašinų variklio pašildymui. Visur kur galima priparkuoti mašiną yra tokios dėžutės, jos skirtos "padėti" mašinai lengviau užsikurti. Kiekviena suomiška mašina turi tam tikrą jungtiklį ar kištuką (to tikrai nežinau, kažką įmintuoto prie variklio (nelabai to nusimanau)), kurio dėka iš dėžutės elektra galima šildyti mašinos variklį.
17. Lauko čiuožyklos, slidinėjimo trasos. Nemokamos, prieinamos visiems norintiems  ir tvarkomos.

    

    Nemokama čiuožinėjimo aikštelė miesto centre

18. Šildymo sistema, kuri neišjungiama ir vasaros metu. Pas mus iki šiol dar nebuvo išjungta, tik retkarčiais "prisukta".
19. Kitoks požiūris į mokymąsi. Apie tai bus platesnis įrašas, tačiau kiek vėliau.

20. 

    "Mammi" - Velykinis skanėstas

    Maistas. Apie maistą daug papasakoti negaliu, nes gaminamės labiau "lietuvišką" maistą namuose ir vietinio maisto daug ragauti neteko. Valgyklose irgi imi tai ką žinai. Tačiau beveik kiekviena "žymesnė" suomiška šventė turi savo "saldumyną", pvz. Vasario 5d. Runebergo dieną yra kepami Runebergo pyragėliai (keksiukai), per užgavienes užgavienių pyragėliai, per velykas "mammi"(apie šitą skanėstą kada nors vėliau irgi bus papasakota).

21. 

    Runebergo pyragaitis

    Gyvūnai matomi pro langą. Pamatyti Mikkelyje kiškį, ar voverę yra visiškai normalu, o žuvėdros - kasdienybė.

    

    Voverytę sutikti įprasta

Lyg ir viską išdėsčiau, ką prisimenu. Jei ne, manau aš šį list'ą dar ne kartą papildysiu kuo nors.

Linkėjimai iš ežerų krašto

Mortdecai / Ūsuotasis ponas Mortdecai

Komedija / Veiksmo / 105min. / 2015m.

Mano įvertinimas: 3/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Jei pasaulyje egzistuotų apdovanojimas už plačiausią keisčiausių personažų skalę, aktorius Džonis Depas būtų vienas pirmųjų kandidatų jį gauti. Per savo karjerą suvaidinęs daugybę keistuolių, amerikiečių aktorius sugrįžta su dar vienu „nučiuožusiu“ vaidmeniu - pono Čarlio Mortdecai.

Čarlis Mortdecai yra meno dirbinių ekspertas, kolekcionierius ir pardavėjas, kuriam į akis žvelgia bankroto šmėkla. Lyg tyčia, į jį kreipiasi Jos Didenybės Anglijos Karalienės policijos inspektorius Martlandas (aktorius Ewan‘as McGregor‘as) ir konfidencialiai paprašo pagalbos - padėti sugrąžinti pavogtą Fransisko Gojos paveikslą. Išsiderėjęs kuo palankesnes finansines sąlygas, Čarlis imasi darbo ir iškeliauja aplink pasaulį, vytis pavogtą drobę. Netrukus paaiškėja, kad dingęs paveikslas – ne tik ispanų romantizmo dailininko šedevras, bet ir kodas, galintis atskleisti slaptą sąskaitą, kurioje saugomas nacių susigrobtas auksas.

Stengdamasis išlaviruoti tarp įpykusių rusų, britų slaptosios tarnybos, gražuolės žmonos (akt. Gwyneth Paltrow), nimfomanės amerikietės, tarptautinių teroristų ir kitų nepatogumų, Čarlis Mortdecai kartu su savo ištikimu tarnu Džoku (aktorius Paul‘as Bettany‘is) pamažu artėja prie paslapties įminimo.

Mano komentaras: Labai lengva ganėtinai subtilaus (momentais gan vulgaraus) humoro komedija. Pagrindinis veikėjas turtuolis (jaučiantis artėjantį bankrotą) grafas Mortdecai, mylintis savo ūsus, jo liokajus - asmens sargybinis, galintis viską padaryti dėl grafo, gražuolė žmona, turinti detektyvinių sugebėjimų, mokyklos laikų draugas policijos inspektorius, nusižiūrėjęs Mortdecai žmoną ir žinoma rusai, ko dar gali trūkti komedijai?.. Gero, nenuspėjamo scenarijaus (pabaiga buvo atkartota iš panašaus žanro filmų) ir greitesnio veiksmo vystymosi (momentais tikrai buvo nuobodu). Beje galėtų būti kiek trumpesnis, pasirodė kiek užtemptas.

Trailer'is:

The Lazarus Effect / Lozoriaus efektas

Trileris / 85min / 2015m.

Mano įvertinimas: 3/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Zoja (aktorė Olivia Wilde) yra talentinga medicinos studentė, turinti didelių ambicijų. Su savo ne mažiau ambicingais ir talentingais kolegomis moteris atrado kai ką nuostabaus, galinčio visiems laikams pakeisti istoriją bei gyvenimo ir mirties sampratas. Atsitiktinumo dėka draugai atrado ir dabar tobulina serumą „Lozorius“ – priemonę, skirtą prikelti mirusiuosius antram gyvenimui.

Po daugybės nesėkmių kompanijai pagaliau pavyksta serumo pagalba atgaivinti šunį. Tačiau po neilgai trukusios euforijos, medikus apima nerimas, nes šuo ima elgtis itin keistai. Zoja suvokia, kad serumą dar reikia tobulinti. Daugiau gyvenimiškos patirties turintys aplinkiniai bando ją atkalbėti nuo šio sumanymo, sakydami, kad žmogui nevalia apsimetinėti Dievu ir bandyti pakeisti natūralią gamtos santvarką. Visgi Zoja nenori klausyti.

Vieną dieną laboratorijoje įvyksta nelaimė, pasibaigianti Zojos mirtimi. Jos draugai ir kolegos, apimti šoko, nusprendžia rizikuoti ir suleidžia merginai „Lozoriaus“ serumo. Zoja sugrįžta iš anapusinio pasaulio. Tačiau ar ji – ta pati mergina, ar kažkas visiškai kito? Kažkas nesuvokiamo, pavojingo ir keliančio siaubą? Galbūt visgi žmogaus bandymas apsimesti Dievu užtraukia nenuplaunamą prakeiksmą?

Mano komentaras: Galiu drąsiai teigti, kad Lozoriaus efektas, tai kelių filmų: Frankenšteino, Liusi ir Kerė mišinys. Jame bus visko: košmarai, bandymai prikelti žmones iš numirusiųjų, telekinetiniai sugebėjimai, kerštas, ugnis, daug kraujo ir žinoma įtampą kelianti muzika. Minusas, kad veiksmas vystosi ganėtinai lėtai ir yra nuspėjamas (galbūt net jau kažkur matytas). Mėgstantiems siaubo filmus, tai lengvas siaubarastukas prieš naktį.

Trailer'is:

Trumpai apie Mikkeli

Šįkart pasiirsčius gelbėjimo valtimi, pasigrožėjus vaizdais iš ežero nusprendžiau, kad reikėtų šiek tiek papasakoti šį bei tą iš gyvenimo Suomijoje.

Šiandien atskleisiu, kas tas Mikkeli's.

Bendra informacija (skaičiai)

Mikkeli - miestas Suomijoje, Pietų Savo (Etela-Savon) regiono centras, įsikūręs šalia kelių ežerynų ir turintis daug mažų ežeriukų. Pavadintas archangelo Mykolo garbei, kuris yra šio regiono globėjas. Pačiame miestelyje gyvena apie 34 000 gyventojų, su apylinkėmis 50 000 gyventojų. Tai 20-as pagal gyventojų skaičių miestas Suomijoje. Plotas 2 124,60 km2 iš kurių 424,7 km2 yra vanduo. Gyventojų tankumas (kartu su apylinkėmis): 32,14 žm/kv.km (palyginimui Vilniaus miesto savivaldybėje gyventojų tankumas: 1382,3 žm/kv.km, Šilutės rajono savivaldybėje gyv. tankumas: 32,5 žm/kv.km). Atstumas nuo Mikkeli'o iki sostinės Helsinkio 228km (maždaug 3h kelio autobusu).

Aktyvus laisvalaikis

Žiemos metu miesto centre ir dar keliose vietose yra atidarytos nemokamos čiuožyklos, kurios yra prižiūrimos t.y. tvarkomos, nuvalomos ir lyginamos, o šalia jų patalpėlės, kur galima atsisėdus nusiauti batus ir apsiauti pačiūžas. Aplink miestelį, miškuose yra įvairių ilgių apšviestos slidinėjimo trasos, vasaros metu jomis galima bėgioti. Tiek vasarą, tiek žiemą veikia baseinas esantis sename bunkeryje (kalne, ant kurio yra bokštas), kuriame yra sauna, ir treniruoklių salė. Yra dar treniruoklių salės, stadionai, mini golfo laukai ir daugybe kitų vužietų aktyviai praleisti laisvalaikį. Vasarą šalia Mikkeli'o (5km nuo miesto) veikia vandens parkas (deja, pati dar jame nebuvau, negaliu daug papasakoti). Vasara pats metas stovyklauti, aplink Mikkelį, esančiuose miškuose yra vietos skirtos stovyklauti, su pavėsine, malkomis, vieta laužui ir grotelėmis griliui. 

Trumpai apie gamtą

Ežerų Mikkelyje yra labai daug ir jie sutvarkyti, t.y. jokių šiukšlių, jokios nenupjautos žolės ar neprieinamo (nepraeinamo) kranto, yra tiltukai, pležuose persirengimo budelės, tualetai. Tik ilsėkis ir niekuo nesirūpink. Daug žmonių ežeruose plaukioje baidarėmis ir valtimis, kai kuriuose ežeruose yra prieplaukos, kur stovi kateriai. Mikkelyje taip pat daugybė parkų, kurie prižiūrimi ir sutvarkyti. Miškuose galima pamatyti voverių. Link vasaros galima pastebėti ir zuikių, ne tik miške, bet ir šalia namų. Miškai primena Lietuvos miškus, tik medžiai ir kai kurie augalai skurdesni, tačiau link vasaros viskas suvešėja, darosi žaliau ir gražiau. Kadangi daug ežerų, tai ir žuvėdrų daug, visai kaip prie jūros. Žiemą, kiek liūdniau, nes visur sniegas ir balta balta, kur dairais.

Mikkelyje galima pamatyti šiaurės pašvaistę kažkur spalį-kovą, vėliau naktys šviesėja, kol galiausiai prasideda baltosios naktys (čia tuoj tuoj ir aš jas išvysiu) šiuo metu visiškai sutemsta apie vidurnaktį ir pradeda švisti apie 2 valandą ryto. 

Sum up

Asmeniškai mano nuomone, Mikkeli yra mažas miestelis (Lietuvoje gyvenu šalia Vilniaus), nedidukas centras (dvi aikštės) su keliais prekybcentriais, keli naktiniai klubai, kelios kavinės, viešbutis, teatras, kinoteatras, koncertų salė, vietinės nedidukės parduotuvėles, keli second-handai, miesto pakrašty yra keli didesni prekybcentriai (Prisma, Lidl, City K-supermarket, Jysk ir pan.). Pramogomis ir išsiskiriančia architektūra nepasižymintis, tačiau iš tikrųjų gražus gamta, mielas ir ramus miestas. 

"Pasiklydusi" dėžutė džiaugiasi

"We all have two lives, the second begins when
 you realize you have only one"

Mano taip pat "pasiklydusi" pašto dėžutė šiandien džiaugiasi (visiškai priešingai nei M.Mikutavičius dainuoja "mano pašto dėžutė tarsi minų po karo, pilna piktų laiškų, neužsidaro"), nes atėjo atvirukas, gražus atvirukas su gaubliais iš Čekijos. Kas man jį parašė ir kodėl? Gavau aš jį (žiūrim visi į dešinę), taip, nes aš postcrossin'u t.y. keičiuosi atvirukais su žmonėmis iš viso pasaulio. Projekto esmė labai paprasta siunčiamas atvirukas su ID random žmogui iš bet kurios pasaulio šalies, priregistravus jūsų atviruką, jūsų adresas yra duodamas kitam žmogui pasaulyje, kai atvirukas jus pasiekia, jis turi būti užregistruotas ir t.t. (plačiau www.postcrossing.com). Šis atvirukas papildė mano atvirukų su senoviniais žemėlapiais kolekciją :)

Tačiau šiandien aš laiminga dar ne tik dėl atviruko, bet ir dėl to, kad po ilgo laiko vėl turėsiu kam užrašyti ir išsiųsti kelis atvirukus - atvirlaiškius. O tai teikia daug džiaugsmo - lipdukai, washi tape'ai, antspaudukai, spalvoti rašikliai ir gražūs suomiški pašto ženklai :) 

Dabar beliko popieriniui atviruko variantui suieškoti vietą savo "gautųjų sienoje" ir diena bus dar gražesnė.

Ilga diena - adaptacijai?

Miestas miega

Adaptacija, kaži ar tai būtų tinkamas apibūdinimas, bet panašu... 

Savo "kampą" pasiekiau prieš 25h t.y. vakar 23h. Mikkelio centre buvo tuščia - kaip visada po 20h - ir šviesu, ne dėl to, kad gatvės apšviestos, o todėl, kad prasideda baltų naktų sezonas ("baltos naktys" - įdomu kas sugalvojo tokį pavadinimą? Kaži ar jos tikrai baltos, gal pilkos?). 

Šviesi naktelė nusimato

Parsitysiau savo lagaminą ir kompiuterį 1,5km nuo autobusų stoties per 20min. Įsileido mane "butokė". Na ir tada prasidėjo kalbos. O kalbos, kaip žinia, kai prasideda, sunkiai baigiasi... o kalbėt tikrai buvo apie ką, apie visas net 2 savaites. 

Tad iškroviau lagaminą. Partysėm sofą, iš savo kaimynų išvykėlių visam laikui, iki savo "kiemelio", kuris duok die yra keli kvadratai asfalto palei langą. Buvo daug arbatos. Ėjom į skalbyklą rūbų skalbti (taip, taip, jūs visiškai teisūs, nei sąžinės, nei gėdos, 2 valandą nakties). Užsukom į tuščią, paliktą, atrakintą, rekonstruojamą butuką, kur radom pakabų, kurias nusavinom studentų tikslams. Žodžiu, grįžo "pasiklydusi" prasidėjo "vandalizmas" (tšš... tik niekam nesakyt)

Dviratukas "pasiruošęs"

Kaip jau supratot, mielieji, naktis neprailgo. Atėjo nauja diena, kurią pasitikom nemiegojusios, tačiau nepavargusios. Okey, prisipažinsiu šiek tiek miegojusios, aš jau taip užmigau besimaudama kojines, kad prabudau su viena apmauta, o kita ne :) 

Vėliau teko keliauti iki universiteto, praktika, dokumentai, biblioteka ir visa kita. Po to didžiausias žygis iš "Lidl"(taip, net čia, tokiuose sniegynuose, kur naktimis žuvėdros klykauja, yra "Lidl") per lietų dviračiais. Užsikrovusios dviračių priekines "bagažines" maišais įveikėm 2km trasą. Tiesa, tokie žygiai, net žiemos metu buvo kasdienybė, nuo kurios buvau pabėgus Lietuvon. Reikia priprast vėl.

H.I.M.  H.I.M.

Pavalgėm išgėrėm, išgėrėm (turim receptą savo ypatingą), sausainių iškepėm, perklausėm visas Eurovizines dainas, pasikabinau disko šarą ir dabar laiminga klausausi H.I.M. ir bandau pasiekti lovą. 

Tokia jau ta ilga, adaptacinė mano diena.

Neteiskite, mylėkite ir būkite mylimi, taip pat linkėkit šiąnakt užmigt "pasiklydusiai", tada visiems ramiau...

Kelionė "namo" arba trumpai apie laiką draugams

Na štai ir baigėsi mano dvi savaitės gimtojoje Lietuvoje.

Keista važiuoti "namo"... būtent "namo". Atrodo, Mikkelyje gyvenu te tris mėnesius, bet visgi tai jau mano kampas :)

Lietuvoje turėjau nemažai tikslų, vienas iš jų buvo susitikti su draugais. Iš tikrųjų įgyvendinau tai. Įdomiausia, kad su draugais ir draugėmis susitikdavau, per šias dvi savaites, daug dažniau, nei gyvenant Lietuvoj. Iš tikrųjų, smagu, kad skyrė jie man laiko, juk šįkart aš buvau ta, kuri neturi ką veikti, išskyrus miegoti iki 13h (susigėdus).

Tai privertė mane susimąstyti... Kodėl būnant visiškai netoliese nerandame laiko mums svarbiems žmonėms? Bandau atsakyti: nes esame egoistai. 

• Visų pirma prisigalvojame begales darbų, dėl kurių negalime laisvu metu skirti laiko, pavyzdžiui, aš mokausi (nors iš tikrųjų, sėdžiu ir scrollin'u facebook'ą), man reikia susitvarkyti namus (nors iš tikrųjų namai niekur nedings, juolab darbai juose. Tarkim aš indus plaunu ir tvarkausi naktimis, na tik siurbliuot kilimų nesiurbliuoju naktį, kaimynų gailiu), turiu kitų reikalų (sėdėti priešais PC ir varvinti akis į gražius paveiksliukus), ir pan.
• Visų antra galvojame, kad mums reikia ramybės. Tik kiekvienas ramybę randa kitaip. Aš tampu rami, pašnekėjusi prie kavos puodelio (arba alaus bokalo, arba vyno taurės...) su tam tikrais žmonėmis. Būdama viena aš dažniau save graužiu. Okey, šitas punktas tinka ne kiekvienam, turbūt tik tokiems "pasiklydusiems" kaip aš ;)
• Visų trečia, mes tiesiog tingim kažkur eiti iš namų, gal jaučiamės prastai. Vėlgi priklauso nuo žmogaus tipažo. Bet tokiu atveju išeiti vakare pasivaikščioti, tiek vienam tik nevienam, dažnai praskaidrina nuotaiką. Kaip ten sako, fizinė iškrova priverčia jaustis laimingais.

Taigi, šiuo įrašu norėjau pasakyti, kad mano draugai - tikri draugai, neleidę pritaikyti mano išvardintų "ydų", kurias prisipažinsiu, gyvendama Lietuvoje maitinau ne kartą.

Geros dienos visiems! O aš pro autobuso langą matau jūrą, taip tą pačią Baltijos jūrą.