Kelionė "namo" arba trumpai apie laiką draugams

Na štai ir baigėsi mano dvi savaitės gimtojoje Lietuvoje.

Keista važiuoti "namo"... būtent "namo". Atrodo, Mikkelyje gyvenu te tris mėnesius, bet visgi tai jau mano kampas :)

Lietuvoje turėjau nemažai tikslų, vienas iš jų buvo susitikti su draugais. Iš tikrųjų įgyvendinau tai. Įdomiausia, kad su draugais ir draugėmis susitikdavau, per šias dvi savaites, daug dažniau, nei gyvenant Lietuvoj. Iš tikrųjų, smagu, kad skyrė jie man laiko, juk šįkart aš buvau ta, kuri neturi ką veikti, išskyrus miegoti iki 13h (susigėdus).

Tai privertė mane susimąstyti... Kodėl būnant visiškai netoliese nerandame laiko mums svarbiems žmonėms? Bandau atsakyti: nes esame egoistai. 

• Visų pirma prisigalvojame begales darbų, dėl kurių negalime laisvu metu skirti laiko, pavyzdžiui, aš mokausi (nors iš tikrųjų, sėdžiu ir scrollin'u facebook'ą), man reikia susitvarkyti namus (nors iš tikrųjų namai niekur nedings, juolab darbai juose. Tarkim aš indus plaunu ir tvarkausi naktimis, na tik siurbliuot kilimų nesiurbliuoju naktį, kaimynų gailiu), turiu kitų reikalų (sėdėti priešais PC ir varvinti akis į gražius paveiksliukus), ir pan.
• Visų antra galvojame, kad mums reikia ramybės. Tik kiekvienas ramybę randa kitaip. Aš tampu rami, pašnekėjusi prie kavos puodelio (arba alaus bokalo, arba vyno taurės...) su tam tikrais žmonėmis. Būdama viena aš dažniau save graužiu. Okey, šitas punktas tinka ne kiekvienam, turbūt tik tokiems "pasiklydusiems" kaip aš ;)
• Visų trečia, mes tiesiog tingim kažkur eiti iš namų, gal jaučiamės prastai. Vėlgi priklauso nuo žmogaus tipažo. Bet tokiu atveju išeiti vakare pasivaikščioti, tiek vienam tik nevienam, dažnai praskaidrina nuotaiką. Kaip ten sako, fizinė iškrova priverčia jaustis laimingais.

Taigi, šiuo įrašu norėjau pasakyti, kad mano draugai - tikri draugai, neleidę pritaikyti mano išvardintų "ydų", kurias prisipažinsiu, gyvendama Lietuvoje maitinau ne kartą.

Geros dienos visiems! O aš pro autobuso langą matau jūrą, taip tą pačią Baltijos jūrą.