Trys su puse metų, aš ir vėl čia

Sveiki mielieji,

trys su pusę metų, tiek praėjo laiko, kai aš paskutinį kartą buvau Suomijoje. Bet man nusišypsojo laimė ir turėjau puikią progą apsilankyti Mikkel'yje - buvau pakviesta pakalbėti į 10th Aniversary Seminar of Double Degree program of Building Services Engineering.

Seminaro programa

Kaip mane išleido Vokietija, galite pasiskaityti mano bloge apie gyvenimą Vokietijoje.

Atvykau į susitikimą iš vakaro, tik išlipus iš be protiškai tikslaus traukinio (jis atvyko 18:51 į Mikkeli, tai kaip buvo suplanuota) iš karto atpažinau miestelį, užplūdo tiek daug prisiminimų... Šituo keliu važiuodavome dviračiais iki prekybcentrio, o čia slėpėmės nuo lietaus per digital kaupunki žaidimą, o čia eidavome išgerti skanesnio alaus, čia dainuodavom karaoke... 

Su tokiais prisiminimais nusigavau į viešbučio kur greitai prisiregistravau ir dar nespėjus išsidėlioti daiktų parašiau savo grupiokei su klausimu: "Ar susitinkame ir kada?" 

Susitikimas pirmą vakarą praėjo puikiai, tiek metų aš jos nemačiau, mums abiems buvo sunku kalbėtis lietuviškai bet mes supratom viena kitą ir greitai radom bendrą kalbą, nuėjome pavalgyti, pasidalinom prisiminimais, paskui nuėjom alaus ir išsiskirstėme tik apie 12 nakties. 

Antroji diena buvo dar kiek įdomesnė, turėjome mažą renginį, Saimaa stadione, skirtą tik mums. Atvažiavo tą dieną kiti grupiokai, apėję stadiono "slaptuosius" kambarius, likome žaidimų kambaryje, po to iškėlėme vakarėlį. Tą naktį ilgai nemiegojome. Grįžau tik apie 3 valandą ryto į viešbutį.

Activity Corner

Trečioji diena man buvo viena maloniausių, 09:45 buvo laikas, kai pradėjau kalbėti su auditorija apie tai kaip ir ką aš mokiausi bei veikiau Mikkelyje. Turėjau visą pusvalandį. Nebuvau gerai pasiruošusi, bet pamačiusi pažįstamus veidus ir palaikymą jų veiduose, visai nebesijaudinau. Ir tas pusvalandis buvo vienas geriausių iki šiol. Po to daug docentų ir dėstytojų mane gyrė ir klausinėjo apie mano studijas, sakė, kad turiu talentą prezentacijoms ir klausė ar norėčiau būti dėstytoja kada nors. 

Davė ir man pasireikšti

Uždaromoji kalba

Renginyje buvome iki 15 valandos, o paskui 18 valandą buvo užsakyta vakarienė restorane Mikkeli'yje. Po to, naktį su grupiokais nuėjome dar į vieną klubą, kur aš labai nedrąsiai pritariau karaoke ir pašokau. 

Kitą rytą jau reikėjo išvažiuoti. Ryte hotelyje sutikau kelis dėstytojus iš Rusijos, apsikeitėmė kontaktais, atsisveikinome. Kai nuėjau į stoty, stotyje aš dar kartą sutikau tuos pačius dėstytojus, su jais važiavau iki Lahti, tad jie turėjo progą manęs išklausinėti smulkesnių detalių apie mano studijas Suomijoje. Buvo labai smagu. 

16:20 mano lėktuvas pakilo iš stipriai automatizuoto Helsinkio oro uosto. Ir Suomija ir trumpas pasibuvimas joje liko mano prisiminimuose.

Mikkeli

Jūsų "Pasiklydusioji"

Epilogas

Sveiki mielieji,

Sveikinuosi ir vėl po tokios ilgos tylos. Po rugsėjo buvo visko:
- Apocalyptica'os koncertas Kuopio mieste,
- daugiau nuogų saunų,
- nukeliavau Laplandijon, kur aplankiau haskių fermą, pabučiavau briedį, aplankiau Kalėdų senelį, žaidžiau laser tagą sniege, važinėjaus sniego mobiliu, po saunos bėgau į sniegą (nuoga)...
- mačiau tiesiog nepakartojamą šiaurės pašvaistę,
- dalyvavau mormonų rengiamoje padėkos dienoje,
- laimėjau daug prizų žaizdama bingo,
- dalyvavau miestelio digital žaidime,
- buvau miestelio priztatomoje mugėje, kur laimėjau bilietus į baseiną,
- apsilankiau dar kartą Taline, kur susitikau su draugais,
- dainavau karaoke,
- aplankiau daugiau muziejų,
- apsigyniau bakalaurinį.

Ir kas galėtų pasakyti, kad metai Suomijoje praėjo veltui?

Tai buvo patys geriausi mano metai išmokę mane labai daug visko. Širdis neleis jų pamiršti.

Geros kloties Jums mielieji
Jūsų "Pasiklydusi"

Voverytė rate? Taip prabėgo rugsėjis

Apsileidau, nebespėju nė į blogą parašyti. O per rugsėjį tiek daug visko įvyko. Skendėjau visur: apmąstymuose, depresijoje, neviltyje, alkoholyje, pirtyje, Taline, bemiegėse naktyse, naktyse su gitara, sporto salėje ir t.t. 

Iš tikro net nežinau nuo ko pradėti, tad pradėsiu nuo pradžių. 

Kelias dienas prieš rugsėjį pas mane pirmas couchsurfer'is iš Slovakijos nakvojo. Taip pat tomis pačiomis dienomis turėjau svečiuose grupioką, pas kurį gyvenome Piter'yje. Buvo smagu, namuose buvo daug žmonių, o to aš jau buvau pasiilgus. Žaidėm kortomis, kas šachmatais, turėjau kam aprodyti apylinkes ir universitetą, porą stalo futbolo match'ų surengėm, žodžiu nice.

Pirmą savaitę universitete buvau nusivylus viskuo - paskaitomis, nuobodesnėmis už laidotuves (laidotuvėse bent lavoną laidoja, pietūs būna). Labai pykau ant savęs, kad pirmą savaitę ėjau į paskaitas, juk kažkas turėjo, tai padaryti. Kambariokės/grupiokės vaikinas susirgo, ji nėjo į paskaitas, o žinant tai, kad su mumis po vasaros grupėje retas norėjo bendrauti (o gal aš nenorėjau? nežinau, ar aš jiems pasikėlus pasirodžiau ar jie man per žemai buvo). Taip pat tą savaitę mūsų - ne mūsų - baldus išvežė, tad dariau savo kambary ir prie buto esančios sofos perestroik'ę.

Perestroik'ė kambaryje

Vėliau sekė nusivylimų banga, susirgau... ėjau pas gydytojus, gavau kraujo tyrimus darytis, išbandžiau suomišką sveikatos apsaugos sistemą, kuri atrodo maždaug taip: "ir ką aš dabar galiu padaryti, kad jaustumeis geriau?" (mintyse: "Blyn, gal ieškoti problemų sprendimo??"). Tokia nelaiminga seniai nebuvau. bet dariau maksimumą. radau nemokamus suomių kalbos kursus, pasiėmiau vieną papildomą dalyką universitete. Ketvirtadieniai pasidarė ne tik paskaitų ir "Bingo" naktimis, bet ir suomių kalbos mokymosi dienomis.

Paskolinau kraujo, žadėjo grąžinti

Vieną savaitgalį praleidau Tallinn'e. O buvo viskas taip, kad sutarėm su draugais važiuoti į Tallinn'ą, dar liepos mėnesį. Galiausiai gavosi taip, kad mano draugai pasikvietė kelis exchange'us (kelis - turiu omeny dar 15). Tad turėjau labai didelę grupę "vaikų", kuria biški pavedžiojau po Tallinn'ą, toks jausmas, kad aš ten gyvenau kažkada. Nors nebuvo taip linksma kaip pirmą kartą, tačiau kaip taip, bet kažkaip susipažinau su vaikinu iš Vokietijos, kuris vėliau užvedė ant linksmos kompanijos.

Trečiąją rugsėjo savaitę pas mane kambaryje apsigyveno dvi merginos. Na, aš jas priėmiau, nes iki spalio 1d. jos neturėjo, kur dėtis. Iš tikro smagiai su jomis vakarais pavakarodavom. Nors kaip taip, bet vietos mano kambaryje po perestroik'ės, turbūt ir 5 būtų pakakę. 

Vėliau sekė labai įdomūs savaitgaliai, vieną iš jų, labai linksmai atžymėjom su butoke: atšventėm, grybų pririnkom. Kitas dienas ilsėjomės. Tik aš dar su naująja kompanija, nukeliavau iki "Kellari" biliardo pažaisti ir pabendrauti.

Labai nesveikas vakaras

Vėliau sekėsi labai įdomūs nuotykiai. Priėmė mane į kompaniją su kuria ėjau ne tik cup song'o mokytis, Karaoke dainuoti, šokau kokias 4 valandas be sustojimo, bet ir į mixed sauną nuoga nuėjau. Dabar jau tai nebekeista. Jei nori kažką padaryti gerai Suomijoje, tai reikia daryti nusirengus...

Beje, mano gyvenime atsirado sporto salė ir galima sakyti asmeninis treneris. Boksuotis išmokau šiek tiek. Reikia gi grįžti į Lietuvą formoj, kad negalvotų žmonės, jog nusipenėjau iš gero gyvenimo. Aišku, perspausti irgi ne variantas.

Prisimenu vieną savaitgalį, kuomet visiems buvau gydytoja arba psichologė. Savo kaimynui sutvarsčiau įpjovimą, kurį "durnelis" pasidarė alų atidarinėdamas peiliu. Kitas kaimynas (vaikinas, labai keista) išsiverkė man ant peties. Verkė gerą valandą. O ką jau kalbėti apie daug pokalbių socialiniuose tinkluose.

Tiesa, prie viso to rašiau  (ir rašau) aš savo bakalaurinį darbą. Iki šiandienos aš jį rašiau sąžiningai penkis kartus savaitėje prisėsdavau už darbo, dabar imu tingėti, atsiranda kitų darbų, o laiko lieka vis mažiau, tik 1mėn ir 24d.

Mėgstu aš sum up'us tokius ne į temą rašyti, tad šįkart irgi taip padarysiu. Mėnesis buvo labai intensyvus. Buvo visko. Gailiuos, kad toks nebuvo ankstesnis semestras, nes tada būčiau galėjus pasakyti, kad gyvenu, o dabar aš tikrai gyvenu. Išmokau labai daug, padariau labai daug, sutikau daug naujų žmonių. Kartais pagalvoju, kad aš per gera visiems, bet toks jau mano būdas - pagelbėti. Liūdna, jog draugai iš vasaros laikų pamažu išvažiuoja. Visi išvažiuoja, o "Pasiklydusi" dar vis ieško savo kelio Suomijoje ir kartais naktinėja.

Rugsėjo mėnesį užbaigė cup cake'ai, kurie yra kalorijų bomba, tad juos valgyti, nusprendėm tik
nuo kito mėnesio pradžios. Skanaus man pačiai :)

P.S. kodėl voverytė rate? Girdėjau, kad Helsinki'yje voverytė užpuolė žmogų. Manoji dar nespėjo, greičiausiai užsisuko rate, ar gali būti kitaip?

Trumpos atostogos arba truputis Suomijos ir biškis Oslo

Taigi, kaip sako kelionės praplečia akiratį, tad nusprendžiau, kad akiratį praplėsti man tikrai nepakenktų. Radau pigius bilietus į Oslo'ą ir pasinaudojau galimybe pakeliauti. Seniai norėjau kiek daugiau pamatyti Suomijos, tad visai ekspromtu sugalvojau aplankyti Tampere'ę.

1 diena: Lahti ir Tampere stebuklai

Keliavau, kaip man jau įprasta, autobusu. Kaip bebūtų keista, visai nepavargau. Kaip tik jaučiaus energinga, manau tokią nuotaiką lėmė saulėtos ir šiltos dienos. Pirmame savo persėdime Lahti turėjau valandą laiko. Tad ilgai negalvojus nusprendžiau, jog reikia pasivaikščioti. Įsivaizduokite mane su 5kg kuprine, ir 3kg rankine, kopiančią į gan aukštus kalnus. Taip atrodžiau ne tik Lahti, bet ir visur kitur, bet tai man netrukdė. Apėjau Lahti centrą, jis man paliko įspūdį. Man patinka žali, senovinės architektūros miestai ir mesteliai, tokios vietose jaučiuosi pakylėta. Lahti pirmą kartą leidau sau atsisėsti parkelyje pasimėgauti sumuštiniais. Po to keliavau link autobusų stoties, turejau 20min ir visai netikėtai aptikau istorijos muziejų. Kadangi 20min nebuvo daug laiko, tačiau vistik pamačiau įdomių dalykų, gaila, kad mažai informacijos buvo anglų kalba.

Trumpai apibendrinus Lahti - mielas, jaukus, žalias, kultūrinį paveldą, gėlėmis puoštas gatves, turintis miestas. 

Tamperę pasiekiau 14h vietos laiku. Buvo šiek tiek sunku, nes neradau info centro, o mano turėti žemėlapiai nelabai man padėjo. Bet ir pasiklausinėti nebuvo ko, tad ėjau, kur kojos veda, juk laiko turejau apsčiai. Susipažinus su miestu nusprendžiau keliauti aplankytis nemokamus muziejus, esančius Werstas muziejų centre. Rekomenduoju visiems jį aplankyti. Didelis, interaktyvus muziejų centras, su daugybe muziejų ir didelėmis ekspozicijomis. Labiausiai patiko "The Steam Engine Museum", "The Textile Industry Museum"

Po muziejų sekė mano kelionė po miestą pėstute.

Šioje kelionėjė turėjau daug pirmų kartų, vienas iš jų "couchsurfing'as". Tamper'ėje nakvojau pas merginą, kuri buvo labai maloni, nepaisant to, kad turejo dirbti, t.y. rašyti darbą. Kartais negaliu įsivaizduoti, kaip galima taip pasitikėti žmonėmis ir būti maloni nepažįstamiems žmonėms. Aš nakvojau svetainėje ant sofos, galėjau naudotis dušu ir valgyti viską, ką rasdavau šaldytuve (nors to ir nedariau), bet buvo malonu, tai žinoti. Gaila, kad su ta mergina mažai bendravome.

Vakare keliavau dar apžiūrėti miestą ir labai nustebau. Radau ezerą prie, kurio buvo vištidės, kur daug įvairiū rūčių vištų ir gaidžių. Buvo labai keista. Beje, žmonės parke, net ne prie vandens, ant zolės deginosi. Ir jiems dzin...

2 diena: Ilgiausia diena ever

Ketvirtadienis, mano hoster'ė kėlėsi labai anksti ir išėjo iš namų 6 ryto, aš galėjau pasilikti kiek norėjau, bet išsikrapsčiau 11h. Ir keliavau vėl gi pėstute su visais daiktais link Vapriiki muziejų centro. Didelis centras, kuriame yra pašto muziejus, Tamper'ės istorijos ir istorijos pasauliniu karu muziejus, gamtos muziejus, batų muziejus, inovacijų muziejus, mineralų muziejus žaislų muziejus, hokey'aus muziejus, inovacijų ir keliautojų muziejus. Tikrai verta aplankyti. Labai patiko milžiniška meška ir vilkas gamtos muziejuje, o inovacijų muziejuje pasimokiau vairuoti miškovežį.

Po to nusprendžiau šiek tiek prasivaikščioti po miestą, norėjau aplankyti visus poin'tus, kurie man atrodė įdomūs, juos susižymėjau žemėlapyje. Užėjau į vieną iš bažnyčių, kur kažkokios organizacijos nariai man pasiūlė sulčių, sumuštinių ir vandens. Prasivaikščiojau kokius 10 kilometrų iki apžvalgos bokšto ir atgal. Nuėjau pavalgyti, kur sutikau labai įdomią moteriškę (suomę), kuri prieš jos pensiją turėjo savo kliniką, o dabar yra labai susidomėjusi čakromis. Per tą pusvalandį apie čakras turbūt išgirdau viską. Kartais stebiuosi, kodėl suomiai gėdijasi kalbėti angliškai, nes iš tikro nėra jie labai prasti šioje srityje, pagyvenusi karta daug stipresnė nei Lietuvoje anglų kalbos žiniose.

Pasiklausiau centre muzikos, pasėdėjau ant saulutės ir nukeliavau link autobusų stoties iš kurios manęs laukė kelionė iki Helsinki'o. Helsink'į pasiekiau 21h. Vasarą jis atrodo daug gražesnis ir daug mielesnis. Ir šiaip nustebau, nes prie autobusų stoties, kuri yra po žeme, buvo mugė, o mieste daug žmonių (juk ketvirtadienis - kodėl?), na o atsakymas labai paprastas - "Gatvės artistų diena" - tik naktį. Iki vidurnakčio visame mieste galima buvo klausytis įvairaus stiliaus muzikos.

Būtent per tas kelias valandas sužinojau, kad Helsinki'o centre yra bent 6 McDonalds (ieškojau kokios kitos vietos pavalgyti, o visur kur benueisi McDonalds). Galiausiai paėjusi kiek nuo centro radau kažkokią "zabėgalačkę", kur darė kebabus su salotomis. Tad gerai po vidurnačio pavalgiusi iki 4 ryto laukiau savo autobuso. Sužinojau, kad prie tramvajų stotelių veikia free wi-fi, o autobusų stotyje naktį ant grindų kartais miega žmonės apsikabinę šunis.

Kelias iki oro uosto buvo įdomus, aš nežinojau, nei kur man išlipti reikia, nei kaip vadinasi mano sustojimas, mat vairuotojas (pirmą kartą) susirinko mano bilietą. Kaip supratau išlipau per anksti. Tačiau prie pat oro uosto, o jau oro uoste šiaip ne taip susiradau savo terminalą ir vartus. Skridau pirmą kartą, check in'ą buvau pasidariusi online (tramvaju stotelėje Helsinki'yje), tad pro vartus praėjau greitai. Beje, pastebėjau, Suomijoje prieš skrydį patikrina sąžiningai, dar ir rankomis kai kada nučiupinėja.

Skridau Norwegian oro linijomis. Patiko Helsinki'o oro uoste mus gan anksti suleido, turėjau free Wi-fi ne tik oro uoste, bet ir lėktuve, bei gavau sėdėti prie lango, o tokią saulėtą ir gražią dieną, buvo super.

3 diena. Čia Oslo'as

Mano lėktuvas nusileido daug anskčiau nei turėjo ir beje tų plojimų, apie kuriuos daug kas pasakoja - nebuvo. Oro uoste pailsinau kojas 30minučių, o tada jau keliavau ieškotis, kur ir kaip nusigauti iki miesto. Turėjau radusi informacijos apie tai internete, tad didelių problemų nebuvo. Nors pradžioje nežinojau, nei kur nei kaip reikės nusigauti. Prieš tai išsikeičiau pinigus. Bet visgi "The best" pinigų keitimo vieta buvo Tamper'ėje prekybos centre, kur man pakeitė pinigus geru kursu ir be jokių mokesčių.

Iš oro uosto keliavaus NSB traukiniu sumokėjau 90 kronų (apie 10 eurų). Vėlgi buvo free wi-fi, rozetės ir visos stotelės pranešamos ne tik norvegiškai, bet ir angliškai. Nors nespėjau išlipti laiku, nuvažiavau viena stotele toliau (ne centrinėje stotyje, o Nacionalinio teatro stotelėje) visgi likau patenkinta, kad nusigavau iki centro. Pirmas įspūdis: smirda ir purvina, po Suomijos visur purvina, tačiau pamačius miesto architektūrą mano nuomonė pasikeitė. Reitinguojant būtų taip: Stokholmas, Tamperė, Oslas, Helsinkis. Centre praleidau 10 valandų. Apėjau viską, ką galėjau, Operos ir dramos teatrą, pagrindinę gatvę, buvusias kareivines, žodžiu viską po kelis kartus. Mačiau pučiamųjų orkestrą, kuris žygiavo centru, tai šiek tiek sukėlė man nostalgiją. Ką galėjau nufilmavau ir instagram'inau. Radau laiko, net ant pievutės pasimėgauti saule kava ir bandele. O vėliau apeiti kiek toliau esančią miesto dalį. Sutikau įdomią vietnamietę, kuri paprašė manęs ją nufotografuoti. Ji mane palaikė vietine (beje ne ji viena, visi vietiniai mane kalbino norvegiškai, o turistai klausinėjo kelio iki objektų).

Vakare 19h susitikau su couchsurfer'iu, kuris mane host'ino. Nusivedė mane namo, parodė, kur kas, atsigėriau, o vėliau keliavom pasižmonėti, dar kokius 20km pėstute prasivaikščioti. Per pietus radau kortelę, tad galėjau važinėtis, kur tik norėjau mieste. Tad aplankius skulptūrų parką, nusprendėm nukeliauti iki ežero. Iki ežero važiavom T-Banu (vietinis metro) kokias 30min. Ten buvo gražu nors jau ir temo. Grįžti ketinome vidurnaktį, tad dar prieš vidurnaktį ėjom link T-bano. Suspėjom, tačiau užstrigom labai ilgam. Girti nepilnamečiai avarinius stabdžius užspaudė, tad laukėm apsaugos, kad traukinukas galėtų pajudėti, bet tai kur tau. Apsauga nieko nepadarė, o atvažiavus policija vos išprašė visus iš metro. Man buvo labai keista, nes tie vaikai darė viską, lipo per langus, darinėjo duris, spaudė kitus stabdžius. Žodžiu, būtų galėję matyt būtų apvertę visą metro. Sėdėjom laukėm kol pajudėsim gerą valandą, kol vairuotojas pranešė, kad nieko nebus. 1h nakties pėstute ėjom link kitos susisiekimo priemonės. Atrodė tarsi eičiau iš koncerto, tokioj didelėj minioj. Šiaip ne taip pasiekėm kažkokį autobusą, o po jo ir tramvajų. Namie buvom apie 3. Man pagamino pavalgyt (geriau nei kokiam viešbuty)

4 diena. Nudistų pliažas

Nors prieš tai nemiegojau visą naktį atsikėliau labai anksti. Tad suplanavom dieną praleisti viename fjordų, o vėliau keliauti iki paplūdimio. Pamačiau tikrai gražias vietas. Man patiko. Na buvo dar ir įdomių atsitikimų tarkim kaip pakliuvom į nudistų pliažą. Na bet nieko, dabar jau esu mačius viską. Diena labai greitai prabėgo. Vakare dar nukeliavom į kinoteatrą. Kuris savo "obstanovke" priminė Vilniaus "Multikino". Prisižiūrėjau juokingų norvegiškų reklamų. Nustebau, kad po filmo žiūrovai plojo. Vakare dar pėstute prasivaikščiojau iki namų.

5diena. Kelionė namo

Beveik viskas vyko sklandžiai išskyrus, tai kad nesugebėjau nusipirkti NSB bilieto, Tad pirkau brangesnį "FlyToGet" bilietą. Bet iki lėktuvo nusigavau laiku.

Oslo oro uostas man nepatiko. Pro vartus praeiti nebuvo ką veikti. O skrydis vėlavo. Nudžiugau, kad gavau galimybę girdėti lietuvių kalbą.

Helsinkio oro uoste turėjau tik vieną netkėtumą, nežinojau kaip nusigauti iki miesto centro. pagalvojau apie traukinį. Radau nuorodas ir pėstute keliavau 1km iki vietos, kur nusipirkau bilietą, kaip bebūtų keista pigiai už 5 eurus. O paskui jau autobusu iki namų Mikkeli'yje. Grįžus po 4h ėjau į vakarėlį. Smagi kelionės pabaiga.

Sum up arba pirmi kartai

Buvo daugybė pirmų kartų:
- pirmą kartą keliavau viena
- pirmą kartą nakvojau pas couchsurfer'ius
- pirmą kartą leidau sau aplankyti, tuos objektus kuriuos noriu
- pirmą kartą skridau lėktuvu
- pirmą kartą visur susišnekėti pavyko anglų kalba
- pirmą kartą bendravau su pakistaniečiu

Taip pat išmokau:
- būti su savimi
- nežinomosiose vietose vadovautis ir nuojauta, ir protu.

Pirmą kartą jaučiausi laisva ir nuo nieko nepriklausoma, ir man tai labai patiko

Filmas: The BabaDook / Babadukas

Siaubo / Drama / 93 min. / 2014m.

Mano įvertinimas: 3/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Vieniša našlė, po kraupios vyro mirties, kovoja su sūnaus baimėmis. Jis bijo monstro, klaidžiojančio namo koridoriais. Tačiau moteris monstrais netiki, ji mano, kad viską galima paaiškinti sveiku protu, kol nesupranta, jog jis visgi yra tikras.

Mano komentaras: Senokai nežiūrėjau siaubo filmų, sunku kažką pakomentuoti. Tačiau "Babadukas" paliko įspūdį. Visų pirma neįprastu scenarijumi, visų antra perteikta nuotaika. Vyrauja pilkos spalvos, rudeniškas oras, slogi nuotaika.

Pagrindinę veikėją jau kuris laikas kamuoja nemiga, o jos sūnus, sakyčiau hiperaktyvus, turi didelę baimę monstrams ir pastoviai kuria ginklus apsigynimui. Tikra beprotybė, taip ir iš proto galima išeiti. Iš tikro nelabai nesupratau iš pradžių ar viskas vyko iš tikro, o gal tai buvo tik pagrindinės veikėjos vaizduotės kūriniai?

Kas tas Babadukas? Monstras, kuris išlindo iš spintos po to, kai vieniša mama perskaitė savo sūnui knygą: "Mister Babadook Book". Norėčiau tokios knygos. Patiko rimai, ir knygos apipavidalinimas. Kaip ir kiekviename siaubo filme, kažkas su knyga yra negerai, šiuo atveju, ji buvo prakeikta ir ja nepavyko atsikratyti.

Bendrai paėmus, puikus filmas vėlyvam vakarui, nėra bjaurių vaizdų, tačiau jei kambaryje yra spinta atsargiai "A rumbling sound then 3 sharp knocks ba BA-ba DOOK! DOOK! DOOK! That's when you'll know that he's around, You'll see him if you look."

Trailer'is: 

Knyga: A.Hitleris "Užstalės kalbos"

Mano vertinimas: 4/5 (1 - neverta net bandyti (neprisiverčiau perskaityti visos), 2 - nepatiko, 3 - nei patiko nei nepatiko, vidutiniška knyga, 4 - man patiko, 5 - man labai patiko, skaitysiu ir antrą, ir trečią kartą)

Anotacija: Henrikas Heimas ir Henris Pikeris buvo vieni iš artimiausių Adolfo Hitlerio aplinkos žmonių. 1941-1942 metais Vokietijos vyriausios vadovybės būstinėje jie stenografavo fiurerio užstalės kalbas. Pirmą kartą jos buvo išleistos Vokietijoje 1951 metais ir sukėlė sensaciją. Memuaruose publikuojamos Hitlerio mintys pačiais įvairiausiais klausimai: nuo padėties frontuose iki meno bei moters grožio paslapčių suvokimo. Šie užstalės svarstymai padės suvokti Hitlerį kaip asmenybę ir, atmetus išankstinius stereotipus, įvertinti žmogų, kitados privertusį sudrebėti visą pasaulį.
Tai pirmoji A.Hitlerio "Užstalės kalbų" dalis, kurioje publikuojami Hitlerio užstalės svarstymai 1941 07 21 - 1942 03 11 laikotarpiu.

Mano nuomonė: Nesitikėjau, kad taip greitai susiskaitys ši knygelė, vos siekianti 100 puslapių. Iš tiesų patiko. Visi žinome A.Hitlerį kaip holokausto ir antrojo pasaulinio karo kaltininką. Tai ne pirma knyga, kurią skaitau apie A.Hitlerį, tačiau pirma knyga, kuri sudarė visiškai neutralią nuomonę apie jį - paprastą žmogų, kuris mėgsta pasisakyti įvairiomis temomis.

Man visada buvo įdomu, kaip tokie žmonės kaip jis sugebėjo valdyti mases. Perskaičius knygą ir iš esmės supratau, jis buvo iškalbingas, ir mokėjo manipuliuoti žmonių jausmais, bei naudotis istoriniais faktais ir iš piršto laužta statistika, tam kad sustiprintų įspūdį jam reikiama linkme. Juk kaip neseksi ir netikėsi žmogumi, kuris labai gražiai pasisako apie vaikus, moteris, santuoka, kalbas, teatrus, pastatus ir žinoma, didingą Vokietijos ateitį?

Kalbant apie pačią knygą, labai patiko, kad prie klaidingų ar nepagrįstų faktų visur buvo autoriaus komentaras, tai leidžia susidaryti objektyvesnę nuomonę. Beje, dėka dienoraštinio stiliaus lengva stebėti, kaip keičiasi požiūris į daugelį dalykų. Tarkim į Italiją ir Musolinį, iš pradžių Hitleris myli Musolinį ir jo režimą, vėliau jį kritikuoja. Panašiai keičiasi požiūris į religiją ir tikėjimą (du skirtingi dalykai).

Kelios įdomesnės, netgi "panaudotinos" Hitlerio mintys:

" Santuoka kaip šeimos pagrindas yra tautos dabarties ir ateities laidas." 

"Žmogus, nesuvokiantis istorijos yra panašus į kurčią arba išsigimėlį. Gyventi jis gali, bet ar tai gyvenimas?!" 

"Svetimoteriavimas ir svetimos šeimos griovimas yra garbės teršimas, o neištikimybę žmonai reikia be jokių išimčių vertinti kaip duoto žodžio netesėjimą"

 "Anglies ištekliai kada nors išseks, o vandens bus visada. <...> Savaime aišku, ateitis priklauso vandens, vėjo ir potvynių energijai. Kūrensime tikriausiai vandeniliu"

"Dvikova nieko neįrodysi. Tūkstantį kartų būdamas teisus tu gali pralaimėti. Laimi tas, kuris geriau šaudo."

"Karai prasideda ir baigiasi. Lieka tik kultūros vertybės."

"Kokia laimė vyriausybei, kad žmonės visiškai nemąsto." 

"Savivalda veda į savarankiškumą. Demokratinės institucijos nepadės išlaikyti to, kas kažkada buvo užgrobta jėga." 

Filmas: Ballet 422

Dokumentis / 72 min. / 2014m.

Mano įvertinimas: 4/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Mano komentaras: Dokumentinis filmas apie Justin'ą Peck'ą, New York'o baleto šokėją - choreografą. Tai pirmasis Justin'o darbas ir pirmasis baleto šokėjo tapusio choreografu darbas New York'o Balete.

Iš tikrųjų nesitikėjau, kad filmas bus labai įdomus, juolab buvau visai pamiršus, kad tai dokumentinis filmas, tačiau mane prikaustė. Labai patiko, kad viskas buvo parodyta: nuo pirmų šokio judesių iki šviestuvų reguliavimų, rūbų siuvimo. Iš tikrųjų net negalvojau, kad būti choreografu balete gali būti taip sudėtinga, kad turi išmanyti daug dalykų, o svarbiausia daug komunikuoti ir sugebėti iš šokėjų gauti, tai ko nori, kad ir kaip būtų sunku. Galbūt kai kurie šokėjai manė, kad jis per reiklus, tačiau nereikia pamiršti, kad jis pats irgi šokėjas ir galbūt iš jo kažkas reikalauja taip pat didelių pastangų. Beje, pridėsiu, kad pats baletas nebuvo parodytas (labai norėjau pamatyti), tačiau gerai pagalvojus repeticijos parodo tikrąją šokėjų sunkaus darbo pusę ir tobulėjimo grožį.

Trailer'is:

Filmas: Minions / Pakalikai

Šeimai / Komedija / Nuotykių / Animacinis / 91 min. / 2015m.

Mano įvertinimas: 2/5 (1 - neverta gaišti laiko, 2 - nuobodus,  3 - žiūrėti galima, tačiau kažko trūksta, 4 - nesigailiu, kad žiūrėjau, 5 - awesome, žiūrėčiau ir antrą ir trečią kartą)

Oficialus aprašymas: Seniai seniai Žemėje gyveno geltoni vienaląsčiai organizmai, pakalikai, dar žinomi kaip pimpačkiukai, tarnavę įvairiausiems niekingiems valdovams nuo gigantiškojo aštriadančio T- Rex iki mažiau gigantiško Napoleono. Tačiau vieną dieną, netikėtai jiems patiems, pakalikai suprato likę be šeimininko. Geltonųjų kolonijai atėjo gilios depresijos laikai...

Tuomet vienas jų, ryžtingasis Kevinas, sugalvoja planą ir, drauge su maištaujančiu paaugliu Stiuartu bei viso pasaulio mielumo įsikūnijimu mažuoju Bobu, leidžiasi į platųjį pasaulį laimės (ir naujo, labai blogo, šeimininko giminei) ieškoti!

Trijulės nuotykių horizonte – ne tik jaudinančios pažintys (tarkim su potencialia klano šeimininke, pirmąja pasaulio moterimi super-niekše Scarlet Overkill), bet ir kelionė nuo Antarktidos ligi 1960-ųjų rokenrolo ritmu alsuojančio Niujorko! Deja, jai lemta baigtis ūkanotam Londone, kur mažieji bičiuliai atsiduria akistatoje su pačiu didžiausiu gyvenime iššūkiu – išgelbėti Pakalikų rasę nuo...sunaikinimo.

Mano komentaras: Taip visų lauktas ir ilgai "nete" gera kokybe nepasirodęs animacinis filmas nuvylė mane. Peržiūrėjus visus trailer'ius galima sakyti, kad pamačiau visą filmą ir pačias juokingiausias vietas. Netgi geri, visiems žinomi ar bent jau kur nors girdėti, garso takeliai - ir tie negelbėjo. Akivaizdžiai kūrėjų idėjos išsisėmė ties "Blogasis aš 2", scenarijus manęs nenustebino, o juoko dozės, kurios tikėjausi prieš peržiūrą, taip ir negavau. Tačiau, kad ir kaip bebūtų mielas filmas su kiek neįprasta, bet gražia mintimi - kiekvienas, net ir "blogiukas" nusipelno nors minutės laimės. (Kita vertus ar tik ne dėl laimės ir noro kažką pasiekti "blogiukai" imasi bet kokių veiksmų?)

Trailer'is:

Savaitė Sankt Peterburge (3 dalis)

Tęsiu toliau pasakojimą apie tai ką veikiau, mačiau, jaučiau ir kiek mokėjau Sankt Peterburge. Pirma dalis čia: Savaitė Sankt Peterburge (1 dalis) antra dalis čia: Savaitė Sankt Peterburge (2 dalis)

5 diena: Петергоф (Petergof)

Visą dieną paskyrėme Петергоф'e esančiam dvarui ir jo fontanams. Keliavome "mikruške" bilietas kainavo 65руб. Iš tikrųjų patiko parkas ir jame esantys fontanai, gaila, kad į rūmus neužėjome, bet ir fontanų pakako. Pasigrožėkite:

Beje, parke yra fontanai, kurie dėl sukelto spaudimo gali aptaškyti, t.y. reikia žinoti kaip praeiti akmenimis grįstu takeliu, kad neaptaškytų fontanas. Per vieną perbėgau, neaptaškė, per kitą gerai sušlapau, o po to dar ir lyti kaip iš kibiro pradėjo. Stovėjom trise po medžiu ir po skėčiu, bet nelabai ką jis padėjo. 

Apžiūrėję fontanus keliavome į miestą kažkur pavalgyti. Pakeliui pamatėm cerkvę. Man visos cerkvės gražios. Matyt dėl spalvų. Ši irgi patiko. Vėlgi kažkaip nedrįsome užeiti vidun. Na, aišku ir skarelės galvai apsidengti neturėjau. 

Prasivaikščioję kelis kilometrus, jei ne daugiau po miestą. Netoli autobusų stoties radome kiniečių restoraną. Rusijoje maistas buvo skanus. Nežinau, ką jie ten daro ir kaip, bet gamina skaniai. O tame restoranėlyje, kuris interjeru priminė sovietinę valgyklą "su kosmetiniu remontu", porcijos buvo milžiniškos. Net vien ryžius buvo sunku įveikti, ką jau kalbėti apie vištieną su ananasais.

Dar kiek prasivaikščioję grįžome link "namų", pasiruošėm vakarui ir keliavome susitikti su kitais grupiokais, gyvenančiais Sankt Peterburge. Apsilankėme keliuose baruose, esančiuose Думская ул. (Dumskaya ul.). Vietiniai pasakojo, kad toje gatvėje vis kažkas vyksta ir ne visada malonaus ar gražaus. Tačiau trečiadienio vakarą nieko nenutiko. Tik tai, kad mes "taksu" nuo šios gatvės iki "Васильевский остров" nusigavom per 7 minutes. Mat labai skubėjom, tiltai jau turėjo prasiskirti. Tad grįžę "namo" iki 6 ryto dar pasisėdėjom 6 aukšte šešiese.

Išlaidos rubliais:

Maistas kiniečių restorane: 500

Metro 2 bilietėliai: 62

Bilietas į sodą: 300
Suvenyrai (3 magnetai): 100

6 diena: Кунсткамера (Kunstkamera), aš tingiu

Po ilgos dienos, ar nakties, nesuprasi, prasibudę, kaip bebūtų keista, anksti turėjome ketinimų nukeliauti iki Кунсткамера'os - pirmojo muziejaus Rusijoje, pagarsėjusio dėl anatominių retenybių ir anomalijų, paprastai tariant išsigimėlių.

Tikėjausi kiek kitokių vaizdų, tačiau ir matytais nenusivyliau. Prie kasų grupiokas mūsų apsipyko su kasininke, mat jis norėjo mums padėti gauti pigesnius bilietus. Tačiau iš to gavosi tik pusė darbo. Man pavyko įsigyti studentišką bilietą už 50руб (dėka VGTU studento pažymėjimo), draugė mokėjo pilną kainą 250руб. Muziejaus ekspozicijos skirtos įvairioms civilizacijoms. Būtent tai man patiko. Daugybė įvairių pastatų modelių, rakandų, žaislų, manekenų ir žinoma, išsigimėlių. Iš tikrųjų galiu drąsiai pasakyti, kad Кунсткамера'a - muziejus, kuris man labiausiai patiko (iš visų lankytų Rusijoje).

Po apsilankymo muziejuje keliavome pavalgyti. Nebūtų grupiokas - vaikinas gal būtų keista, kad mus nusivedė į McDonald's, o McDonald's kaip ir visur, tad nieko ypatingo ar naujo nepastebėjau, kas būtų užkliudę mano akį. Vėliau mums siūlė keliauti kartu su grupioku į kažkokį vakarėlį, bet iš tikrųjų aš labai tingėjau. Ir taip visą savaitę šventėm, o dar kažkur už miesto grūstis būtų reikėję. Beje, juk kitą dieną namo turėjom važiuoti. Tad laisvą laiką panaudojome grožio salono, suvenyrų paieškoms ir  Chna menui ant rankų.

Išlaidos rubliais:

Кунсткамера: 50

Chna tatuiruotė: 350

Knygos mamai: 394
McDonalds: 237
Saldainiai ir arbata: 411

7 diena: Rusų muziejus ir kelionė namo

Naktį grupioko namuose nakvojom vienos, ryte jo dar nebuvo namie, mes labai jo nepasigedom išėjom ieškoti, kur daro manikiūrą.

Valandikę praleidom manikiūro salone, kur manikiūras su padengimu kainavo 600 руб, tuo metu tai buvo apie 10 eurų. Sakyčiau nebloga kaina, už gerą darbą.

Vėliau keliavom į Государственный Русский музей (Rusų muziejų), kur sukaupta didžiausia rusų meno kolekcija. Kartu tai ir garsus meno kūrinių restauracijos centras su moksliniu tyrimo institutu, kuruojantis 260 meno muziejų darbą visoje Rusijoje. Nesu labai didelė meno gerbėja, tačiau muziejus man patiko ir keli Jaroslavo Krestovskio (Ярослав Крестовский), Ivano Aivazovskio (Ивaн Айвазовский), Liubos Popovos (Любoвь Попoва) darbai paliko įspūdį.

Vakare mūsų lakė kelionė. Keliavome atgal su tuo pačiu vyriškiu iš "blablacar" tinklalapio, tad jau žinojome, kad viskas bus gerai ir pakeliui namo buvo galima ir nusnausti, nors man to neprireikė. Keliavom 6 valandas, pasienį pravažiuoti buvo "kaip nieko". Beje, prajuokino muitinės darbuotojas. Paėmęs mano EU pasą ėmė klausinėti, ko aš važiuoju į Suomiją ir kuriam laikui. Buvo kiek juokinga, girdėjau, kad draugės klausė kiek pinigų jinai turi ir kada planuoja grįžti.

Išlaidos rubliais:

4 Metro žetonai: 124

Manikiūras: 600

Maistas valgykloje: 226
Šokoladukas: 66

Sum up'as

Kelionė labai nusisekė, pamačiau didžiają dalį Peterburgo. Pasisekė, kad tai gavosi taupi kelionė,  dėl pigių ratų (pirmyn atgal vos 20eurų) ir pigios nakvynės. Tai pat buvo smagu, kad oras buvo geras. Sakoma "vežiokis savo nuosavą saulę"- tą kartą taip ir padarėme. mums atvažavus į Peterburgą pasitaisė orai. Saulė šildė. Beje, susipažinau su piktomis market'ų pardavėjomis ir nevisad patenkintomis virėjomis. Neskaitant to buvo kažkoks vaikinas prisikabinęs, o jie ten - Rusijoj - patikėkit ne patys mieliausi... Betgi vienas svarbiausių dalykų - supratau, kad gyventi Rusijoje galėčiau t.y. sugebėčiau, bet labai to nenoriu.

Knyga: B.Poche "Flirto pradžiamokslis"

Mano vertinimas: 1/5 (1 - neverta net bandyti (neprisiverčiau perskaityti visos), 2 - nepatiko, 3 - nei patiko nei nepatiko, vidutiniška knyga, 4 - man patiko, 5 - man labai patiko, skaitysiu ir antrą, ir trečią kartą)

Anotacija: Įvairūs patarimai ir testai merginoms apie jų santykius su vaikinais.

Mano nuomonė: Seniai neskaičiau tokios kvailos knygos, skirtos naivioms mergaitėms. (Labai blogai, kad prieš pradedant skaityti nepasidomėjau kas ten joje yra). Tikėjausi knygos labiau apie kūno kalbą, o gavosi kiek kitaip. Žodžiu, knyga skirta 14-18 metų merginoms, kurios nepasitiki savimi. Kaip man, knyga (pasikartosiu) pasirodė kvaila, galbūt paauglėms merginoms ji pasirodys naudinga. Pliusas, kurį dedu knygai: vienas pagrindinių autorės tikslų yra suteikti merginoms pasitikėjimo savimi (kurio paauglės dažniausiai dar neturi). Manau, visai įdomi knygą bus ir tiems, kas mėgsta daryti testus, nes knygoje jų apstu. Pradedant nuo "Flirto stiliaus įsivertinimo", baigiant testu "Ar pasitiki savimi?"